Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apatija – emocijų, motivacijos ar entuziasmo trūkumas. Apatiškas individas nesirūpina ar jam nesvarbu emociniai, socialiniai ar fiziniai gyvenimo aspektai. Kliniškai apatija laikoma žemesniu lygiu, kai vidutinis lygis yra depresija, o aukščiausias diagnozuojama pusiausvyros disociacija. Fizinis apatijos aspektas susietas su fiziniu detergentu, energijos trūkumas vadinamas letargu taip pat gali sukelti apatija.

Apatija gali būti kryptinga, nukrepta į tam tikrą objektą, asmenį, veiklą ar aplinką. Ji gali reikšti nepatologinį domėjimosi trūkumą objektais, kurie laikomi nesvarbiais.

Tam tikri vaistai gali sukelti apatijos simptomus ar prie jos privesti. Apatija labai panaši į tingėjimą ir gali būti kraštutinė jo forma.

Pagal stoikų filosofiją apatija – būsena, kai žmogus laisvas nuo pathē, grubiai tariant, emocijų ir aistrų, skausmo, baimės, troškimo ir molonumo. Doktrinos kilmę galima atsekti iki cinikų (IV a. pr. m. e. antroji pusė). Zeno iš Citiumo (IV-III a. pr. m. e.) atvirai mokė, kad pathē reikia visiškai panaikinti.