Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Asfaltas (gr. asphaltos - kalnų derva) - tąsus, juodas smulkiųjų mineralinių medžiagų ir bitumo mišinys. Asfaltbetonis, gaminamas su smėliu sumaišius asfaltą, naudojamas kelių dangai, hidroizoliacijai.

Gamtinis asfaltas gana retas, jis susidaro iš negiliai esančios naftos išgaravus lengvosioms frakcijoms. Tokiame asfalte yra 30-40% bitumo, asfaltas kaupiasi klinties, smiltainio, dolomito plyšiuose, įdubose. Telkinių yra Venesueloje, Kanadoje, Prancūzijoje, Trinidade ir Tobage, Jordanijoje, Rusijoje.

Asfaltinės uolienos (2-20% bitumo) pasitaiko dažniau, toks asfaltas susidaro bitumui susimaišius su uolienomis.

Smulkiai sumaltas uolienas (klintį) sumaišant su naftos bitumu, gaunamas dirbtinis asfaltas, kurio sudėtyje yra 5-12 % bitumo.

Panaudojimas

Gamtinis asfaltas naudotas senovės Artimųjų Rytų valstybėse kaip plytas ar akmenis rišanti medžiaga, taip pat laivų priežiūrai. Senovės Egipte asfaltas naudotas balzamuojant mumijas.

Tolimuosiuose Rytuose asfaltas lėtai virintas, kad išgarinti kai kurias daleles. Gauta medžiaga atvėsusi įgaudavo kietą pavidalą, naudota hidroizoliacijai, taip pat kuriant skulptūras.

Šiais laikais asfaltas daugiausiai naudojamas keliams tiesti.