EUROVOCMiškas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Miškas (reikšmės).
Išretintas miškas
Užpelkėjusi miško mieta – viksvinė pelkė
Miško kvartalinė
Kvartalinę žymintis stulpas
Miško takas
Miškas – tam tikra gyvosios gamtos buveinė. Miškas turi įvairius sklypus, kurie išskiriami pagal tam tikrą augmenijos tipą, dirvožemio savybes, medynų produktyvumą ir kt.
Lietuvoje pagal įstatymą mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės).
Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.
Turinys
Įstatyminis miško apibrėžimas
Lietuvos Respublikos miškų įstatyme rašoma, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti.
Lietuvos miškų tipologinė klasifikacija
Miškų tipai:
- Kerpšilis. Dažniausiai užima pakilias ar smulkiai kalvotas vietas, kur dirvožemiai yra jauriniai smėliniai. Toks miškas beveik neturi humusingo sluoksnio, paklotė tik apie 2-3 cm storio, šiurkšti. Medynai neproduktyvūs arba mažai produktyvūs, jį sudaro dažnai retoki pušynai, o trake auga reti kadagiai. Žolinė danga gana reta, kartais nemažus plotus užima samanos, tačiau vyrauja ir foną sudaro kerpės. Toks miško tipas būdingas pajūrio kopoms ir pietų Lietuvos lygumoms.
- Brukniašilis. Tokiame miške dirvožemiai silpnai ir vidutiniškai nujaurėję smėliniai. Gruntinis vanduo slūgso daugiau kaip 2 m gylyje. Paklotė nestora, žolių nedaug. Iš žolių vyrauja bruknės ir arkliauogės, kirtavietėse gausu viržių, o pajūryje – šluotsmilgių. Visur daug samanų, iš kurių vyrauja paprastoji šilsamanė, įvairios dvyndantės ir kt. Brukniašiliai paplitę lygumose ir nežymiai iškiliose vietose. Čia auga gryni pušynai, kartais jie susimaišę su beržais. Trakas retas.
- Žaliašilis. Toks miškas auga fliuvioglacialinių deltų ir limnoglacialinių lygumų smėlynuose bei kalvoto moreninio reljefo rajonuose. Čia dirvožemiai būna jauriniai smėliniai, pasitaiko ir su smėlio tarpsluoksniais arba žvyringi. Gruntinis vanduo slūgso giliai. Miško paklotė apie 2-7 cm storio, bet humusingasis sluoksnis plonas. Žolinė danga ir puskrūmiai užima apie 20-30 proc., iš žolių daugiausiai auga mėlynės, bruknės, kriaušlapės, kiškiagrikiai, šakiai ir kt. Gana gausi samanų paklotė. Žaliašilyje gerai veši pušynai, dažnai su beržų ir eglių priemaiša, pasitaiko ir drebulių. Tačiau trakas retokas, ir vyrauja šermukšniai, o pomiškyje auga neaukštos eglaitės.
- Mėlynšilis. Auga visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau nėra dažnas. Dažniausiai užima žemesnes ir lygias reljefo vietas, kur ryškūs gūbriai ar smulkūs kupstai. Tokiame miške dirvožemiai jauriniai glėjiški arba glėjiniai smėliniai. Čia gruntinis vanduo slūgso 1-2,5 m gylyje. Žemaitijoje kai kur mėlynšiliai auga priemolio dirvožemiuose. Paklotė storoka. Humusingas horizontas plonas. Samanų danga gausi, iš žolių vyrauja mėlynės, pomišky gausu eglaičių, o kirtavietėse auga jauni beržai ir drebulės. Mėlynšilio trake daugiau aptinkami šaltekšniai, o iš medynų – pušynai, eglynai, beržynai, drebulynai. Šio tipo miškai dažnai būna mišrūs.
- Šilabalis. Tokio tipo miškai paplitę Lietuvos kalvotose vietose ir užima žemesnes reljefo vietas, aukštapelkių pakraščius, kur gruntinis vanduo aptinkamas 0,5-1,5 m gylyje. Šiuose miškuose dirvožemiai – durpiniai. Paklotę sudaro tanki samanų danga, iš jų vyrauja kiminai. Iš žolių ir puskrūmių vyrauja mėlynės, taip pat gausiai auga gailiai, vaivorai, viržiai. Trako beveik nėra, o medynus sudaro pušynai, kurie neretai būna su beržų ir eglių priemaiša.
- Šilaraistis. Šio tipo miškuose auga skurdūs pušynai ir beržynai, nes dirvožemis sudurpėjęs, o gruntinis vanduo labai negilai, 0,3-0,6 m gylyje. Iš samanų čia daug kiminų, iš žolių ir puskrūmių – viksvų, vaivorų, mėlynių, gailių; augalinė danga vešlesnė ir įvairesnė. Pomiškis ir trakas retas.
- Tyrašilis. Dar jis vadinamas gailiašiliu. Tokie miškai palitę visoje Lietuvos teritorijoje, bet daugiausiai smėlingose lygumose. Tai mišku apaugusios aukštapelkės, kurių ištisinę dangą sudaro kiminai. Gruntinis vanduo slūgso beveik paviršiuje. Durpių sluoksnis storas ir susideda iš beveik nesuirusių kiminų. Tyrašilyje auga skurdūs medynai. Trako nėra, o pomiškis retas. Iš puskrūmių vyrauja vaivorai ir gailiai.
- Šilagiris. Tokio miško paklotę sudaro beveik ištisinė samanų danga: spygliuočių miškuose danga tankesnė, lapuočių – retesnė. Vyrauja įvairių rūšių samanos: gužtvė, šilsamanė, gražiasnapė ir kt. Žolinė danga užima apie 30-50 proc., daugiausiai kiškiakopūstis, kartais gausu mėlynių. Pomiškyje gausu eglaičių, trakas įvairaus tankumo. Šio tipo miškus sudaro brandžios eglės ir pušys, rečiau drebulės, beržai ir ąžuolai. Šilagiriai auga kalvotame reljefe, dažniausia užima pakilias vietas. Čia dirvožemis yra velėninis jaurinis priesmėlio ar smėlio, gana pralaidus vandeniui.
- Mėlyngiris. Būdingas žemesniam reljefui, todėl pasitaiko visoje Lietuvos teritorijoje. Miško paklotė būna 6-12 cm storio. Humusingas horizontas iki 15 cm storio, dirvožemis gerai pralaidus gruntiniams vandenims. Šio tipo miškuose vyraujantys medynai yra eglės, beržai, drebulės, trakas retokas, bet pomiškyje auga daug eglių. Iš puskrūmių vyrauja mėlynės, bet gausu ir aviečių, kupstinių šluotsmilgių. Samanų danga vešli, jos sudaro apie 30 proc. paklotės.
- Žaliagiris. Šiuose miškuose medynus sudaro eglės, beržai, drebulės, ąžuolai, uosiai ir kt. Žolinė danga labai įvairi, tačiau čia auga daugiau higrofitų, t.y. šlapias vietas mėgstantys augalai. Pavasarį gausu plukių. Samanų danga negausi. Žaliagiriai būna lygumų rajonuose, kur dirvožemiai velėniniai glėjiški priemoliai bei moliai, nelaidūs vandeniui.
- Paraistis. Tokio tipo miškai auga reljefo įdubimuose, žemapelkių pakraščiais. Čia dirvožemiai – velėniniai ir puveniniai jauriniai glėjiniai. Paklotėje žolinė danga sudaro 20-60 proc. Vyrauja siauralapis lendrūnas, gausu paparčių, asiūklių, viksvų ir kt. augalų. Samanų rūšinė sudėtis nedidelė. Trake auga šaltekšniai, karklai, šermukšniai, pomiškyje vyrauja eglaitės.
- Palieknis
- Šlapgiris
- Baltmiškis
- Juodgiris.
- Lieknas.
- Raistas. Dirvožemis – pelkinis durpinis, tik durpės mažiau suirusios. Raiste auga skurdūs medynai, dažniausiai juodalksnis ir plaukuotasis beržas. Traką užima karklai, šaltekšnis ir kt. Raistuose yra daug kupstų, ant kurių įsikuria mėlynės, samanos, o tarp kupstų – viksvos, žinginiai, pelkiniai paparčiai, trindažolės ir kiti augalai.
- Durpinis mėlynšilis.
- Durpinis mėlyngiris.
- durpinis žaliagiris.
- Durpinis juodgiris.
Svarba
Miškų reikšmė:
- gamina deguonį, sulaiko atmosferos taršalus;
- sukaupia didelį organinių medžiagų kiekį ir sumažina šiltnamio efekto poveikį;
- sumažina gruntinių ir paviršinių vandenų taršą;
- stabdo vėjo ir vandens sukeliamą dirvų eroziją;
- palaiko biologinę įvairovę;
- sudaro galimybes poilsiui, turizmui;
- miškinguose regionuose miškas – svarbus pajamų šaltinis vietos gyventojams;
- miškų ūkis yra svarbi šalies ūkio šaka.
Nuorodos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Kitos reikšmės – Miškas (reikšmės).
Miškas – tam tikra gyvosios gamtos buveinė. Miškas turi įvairius sklypus, kurie išskiriami pagal tam tikrą augmenijos tipą, dirvožemio savybes, medynų produktyvumą ir kt.
Lietuvoje pagal įstatymą mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės).
Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.
Turinys |
Įstatyminis miško apibrėžimas
Lietuvos Respublikos miškų įstatyme rašoma, kad miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti.
Lietuvos miškų tipologinė klasifikacija
Miškų tipai:
- Kerpšilis. Dažniausiai užima pakilias ar smulkiai kalvotas vietas, kur dirvožemiai yra jauriniai smėliniai. Toks miškas beveik neturi humusingo sluoksnio, paklotė tik apie 2-3 cm storio, šiurkšti. Medynai neproduktyvūs arba mažai produktyvūs, jį sudaro dažnai retoki pušynai, o trake auga reti kadagiai. Žolinė danga gana reta, kartais nemažus plotus užima samanos, tačiau vyrauja ir foną sudaro kerpės. Toks miško tipas būdingas pajūrio kopoms ir pietų Lietuvos lygumoms.
- Brukniašilis. Tokiame miške dirvožemiai silpnai ir vidutiniškai nujaurėję smėliniai. Gruntinis vanduo slūgso daugiau kaip 2 m gylyje. Paklotė nestora, žolių nedaug. Iš žolių vyrauja bruknės ir arkliauogės, kirtavietėse gausu viržių, o pajūryje – šluotsmilgių. Visur daug samanų, iš kurių vyrauja paprastoji šilsamanė, įvairios dvyndantės ir kt. Brukniašiliai paplitę lygumose ir nežymiai iškiliose vietose. Čia auga gryni pušynai, kartais jie susimaišę su beržais. Trakas retas.
- Žaliašilis. Toks miškas auga fliuvioglacialinių deltų ir limnoglacialinių lygumų smėlynuose bei kalvoto moreninio reljefo rajonuose. Čia dirvožemiai būna jauriniai smėliniai, pasitaiko ir su smėlio tarpsluoksniais arba žvyringi. Gruntinis vanduo slūgso giliai. Miško paklotė apie 2-7 cm storio, bet humusingasis sluoksnis plonas. Žolinė danga ir puskrūmiai užima apie 20-30 proc., iš žolių daugiausiai auga mėlynės, bruknės, kriaušlapės, kiškiagrikiai, šakiai ir kt. Gana gausi samanų paklotė. Žaliašilyje gerai veši pušynai, dažnai su beržų ir eglių priemaiša, pasitaiko ir drebulių. Tačiau trakas retokas, ir vyrauja šermukšniai, o pomiškyje auga neaukštos eglaitės.
- Mėlynšilis. Auga visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau nėra dažnas. Dažniausiai užima žemesnes ir lygias reljefo vietas, kur ryškūs gūbriai ar smulkūs kupstai. Tokiame miške dirvožemiai jauriniai glėjiški arba glėjiniai smėliniai. Čia gruntinis vanduo slūgso 1-2,5 m gylyje. Žemaitijoje kai kur mėlynšiliai auga priemolio dirvožemiuose. Paklotė storoka. Humusingas horizontas plonas. Samanų danga gausi, iš žolių vyrauja mėlynės, pomišky gausu eglaičių, o kirtavietėse auga jauni beržai ir drebulės. Mėlynšilio trake daugiau aptinkami šaltekšniai, o iš medynų – pušynai, eglynai, beržynai, drebulynai. Šio tipo miškai dažnai būna mišrūs.
- Šilabalis. Tokio tipo miškai paplitę Lietuvos kalvotose vietose ir užima žemesnes reljefo vietas, aukštapelkių pakraščius, kur gruntinis vanduo aptinkamas 0,5-1,5 m gylyje. Šiuose miškuose dirvožemiai – durpiniai. Paklotę sudaro tanki samanų danga, iš jų vyrauja kiminai. Iš žolių ir puskrūmių vyrauja mėlynės, taip pat gausiai auga gailiai, vaivorai, viržiai. Trako beveik nėra, o medynus sudaro pušynai, kurie neretai būna su beržų ir eglių priemaiša.
- Šilaraistis. Šio tipo miškuose auga skurdūs pušynai ir beržynai, nes dirvožemis sudurpėjęs, o gruntinis vanduo labai negilai, 0,3-0,6 m gylyje. Iš samanų čia daug kiminų, iš žolių ir puskrūmių – viksvų, vaivorų, mėlynių, gailių; augalinė danga vešlesnė ir įvairesnė. Pomiškis ir trakas retas.
- Tyrašilis. Dar jis vadinamas gailiašiliu. Tokie miškai palitę visoje Lietuvos teritorijoje, bet daugiausiai smėlingose lygumose. Tai mišku apaugusios aukštapelkės, kurių ištisinę dangą sudaro kiminai. Gruntinis vanduo slūgso beveik paviršiuje. Durpių sluoksnis storas ir susideda iš beveik nesuirusių kiminų. Tyrašilyje auga skurdūs medynai. Trako nėra, o pomiškis retas. Iš puskrūmių vyrauja vaivorai ir gailiai.
- Šilagiris. Tokio miško paklotę sudaro beveik ištisinė samanų danga: spygliuočių miškuose danga tankesnė, lapuočių – retesnė. Vyrauja įvairių rūšių samanos: gužtvė, šilsamanė, gražiasnapė ir kt. Žolinė danga užima apie 30-50 proc., daugiausiai kiškiakopūstis, kartais gausu mėlynių. Pomiškyje gausu eglaičių, trakas įvairaus tankumo. Šio tipo miškus sudaro brandžios eglės ir pušys, rečiau drebulės, beržai ir ąžuolai. Šilagiriai auga kalvotame reljefe, dažniausia užima pakilias vietas. Čia dirvožemis yra velėninis jaurinis priesmėlio ar smėlio, gana pralaidus vandeniui.
- Mėlyngiris. Būdingas žemesniam reljefui, todėl pasitaiko visoje Lietuvos teritorijoje. Miško paklotė būna 6-12 cm storio. Humusingas horizontas iki 15 cm storio, dirvožemis gerai pralaidus gruntiniams vandenims. Šio tipo miškuose vyraujantys medynai yra eglės, beržai, drebulės, trakas retokas, bet pomiškyje auga daug eglių. Iš puskrūmių vyrauja mėlynės, bet gausu ir aviečių, kupstinių šluotsmilgių. Samanų danga vešli, jos sudaro apie 30 proc. paklotės.
- Žaliagiris. Šiuose miškuose medynus sudaro eglės, beržai, drebulės, ąžuolai, uosiai ir kt. Žolinė danga labai įvairi, tačiau čia auga daugiau higrofitų, t.y. šlapias vietas mėgstantys augalai. Pavasarį gausu plukių. Samanų danga negausi. Žaliagiriai būna lygumų rajonuose, kur dirvožemiai velėniniai glėjiški priemoliai bei moliai, nelaidūs vandeniui.
- Paraistis. Tokio tipo miškai auga reljefo įdubimuose, žemapelkių pakraščiais. Čia dirvožemiai – velėniniai ir puveniniai jauriniai glėjiniai. Paklotėje žolinė danga sudaro 20-60 proc. Vyrauja siauralapis lendrūnas, gausu paparčių, asiūklių, viksvų ir kt. augalų. Samanų rūšinė sudėtis nedidelė. Trake auga šaltekšniai, karklai, šermukšniai, pomiškyje vyrauja eglaitės.
- Palieknis
- Šlapgiris
- Baltmiškis
- Juodgiris.
- Lieknas.
- Raistas. Dirvožemis – pelkinis durpinis, tik durpės mažiau suirusios. Raiste auga skurdūs medynai, dažniausiai juodalksnis ir plaukuotasis beržas. Traką užima karklai, šaltekšnis ir kt. Raistuose yra daug kupstų, ant kurių įsikuria mėlynės, samanos, o tarp kupstų – viksvos, žinginiai, pelkiniai paparčiai, trindažolės ir kiti augalai.
- Durpinis mėlynšilis.
- Durpinis mėlyngiris.
- durpinis žaliagiris.
- Durpinis juodgiris.
Svarba
Miškų reikšmė:
- gamina deguonį, sulaiko atmosferos taršalus;
- sukaupia didelį organinių medžiagų kiekį ir sumažina šiltnamio efekto poveikį;
- sumažina gruntinių ir paviršinių vandenų taršą;
- stabdo vėjo ir vandens sukeliamą dirvų eroziją;
- palaiko biologinę įvairovę;
- sudaro galimybes poilsiui, turizmui;
- miškinguose regionuose miškas – svarbus pajamų šaltinis vietos gyventojams;
- miškų ūkis yra svarbi šalies ūkio šaka.